Diagnozė – mobingas, arba Kodėl kolegos kolegą išėda iš darbo

Skaityti komentarus (13)

Kalbino Romualda UrbonavičiūtėVveinhardt_foto_Siauliu_naujienos.jpg

 

Straipsnis spausdintas dienraštyje "Šiaulių naujienos", priedas „Didysis ir mažasis verslas“ 2009 m. rugpjūčio 10 d., Nr. 182. Cituojant, reikalaujama nuoroda į šaltinį.

 

„Bendradarbiai mane išėdė iš darbo“, - prisipažįsta redakcijoje apsilankiusi moteris ir pasakoja neįtikėtiną „išėdimo“ istoriją, griežtai prisakiusi neminėti jos nei pavardės, nei buvusios darbovietės. Darbdavys skundžiasi: „Priėmiau į darbą, regis gerą darbuotoją, bet per metus jis visai apkiauto, ligonlapius nešti pradėjo. O dabar jau prašosi atleidžiamas – dirbs kitur už mažesnę algą. Kodėl geri darbuotojai tampa blogi ir kodėl darbuotojai dėl savo nesėkmių kaltina bendradarbius, nutarėme paklausti vadybos specialisto.

 

„Tai mobingas“, - diagnozavo Jolita Vveinhardt, Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto, Vadybos katedros doktorantė, bebaigianti rašyti disertaciją „Mobingo, kaip diskriminacijos darbuotojų santykiuose diagnozavimas gerinant Lietuvos organizacijų klimatą“.

 

Mobingas yra baisus dalykas tiems, kurie jį patyrė. Žinai, kad su tavimi elgiasi neteisingai, ir jauti, kad negali nieko pakeisti. Paprastai viskas prasideda palyginti nekaltai: apsipykai su kolega dėl smulkmenos ir pamiršai. Pradedi pastebėti, kad prie tavęs kolega nuolat kažko kimba. Tai vadinama ankstyvąja stadija, paprastai apie tokius dalykus sakome „nesutampa biolaukai“.

 

Tačiau po kurio laiko matai, kad pykčiai dažnėja, kolega ima už nugaros apkalbinėti, visaip menkinti. Bandai su juo kalbėtis, argumentuoti, bet viskas veltui. Imi justi, kad ant tavęs "užsisėdo". O gandai, apkalbos plinta: kolega pasakoja, koks esi nemokša, kaip blogai dirbi. Šaiposi iš tavo išvaizdos, aprangos, nuomonės, sako, kad tave ,,reikia pastatyti į vietą“ ar panašiai. Jeigu esi iš kaimo ar vargingesnės šeimos - būtinai primins. Dar gali papasakoti, kad tavo giminėje buvo psichinių ligonių, o ir pats kažkaip keistai elgiesi... Išvers tavo baltinius, aptarinės asmeninį gyvenimą ar apskritai visi nustoja su tavimi šnekėtis ... Įžeidžiančios replikos, pašaipūs žvilgsniai, kol gandai pasie kia šefą.

 

Galbūt bandysite priešintis, pykti, skųstis šefui, bet viskas prieš jus, nes to ir siekiama: parodyti, kad esate nestabili ar nestabilus, kitaip tariant, nenormalus, konfliktiškas, blogietis. Ir visi šneka, kad esate rakštis vienoje vietoje, o tie, kurie netiki, tyli, nes bijo atsidurti tavo vietoje. Jeigu pradžioje jautėte susierzinimą, nemiegojote naktimis, vėliau streso simptomai ryškėja. Vis sunkiau susikaupti, jaučiate įtampą, baimę, sutrinka virškinimas, diagnozuojamas refliuksas, erozijos skrandyje, galbūt sutrinka širdies ir kraujotakos sistemos veikla - prasideda psichosomatiniai sveikatos sutrikimai. Tave išveda iš pusiausvyros taip, kad šefas lengvai patiki, jog iš tikrųjų esi šašas. Tada jau tau galas - gausi tiek ir tokių užduočių, kad dirbsi viršvalandžius ar kvailiausius darbus, nes tikslas - parodyti, kad esi nemokša, ir priversti išeiti iš darbo... Mobingas tai psichologinis teroras, gaujos puolimas.

 

Vakariečiai nevengia riebių išsireiškimų, tokių, kaip hienų gauja, maitėdos. Yra ir populiaresnių api¬būdinimų – „diedovščina“ (šie reiškiniai turi labai daug bendro) darbo vietoje, įbauginimas, įgąsdinimas. Pirmasis šį terminą pavartojo mokslininkas K. Lorenz, tyręs gyvūnų elgesį: kaip susivienijusi kanopinių banda išveja vieną iš saviškių. Pavyzdžiui, iš savo tarpo baltų avių banda išguja juodą avį. Vėliau buvo tyrinėjamas mokinių elgesys, o nuo devintojo dešimtmečio pradžios švedų daktaras H. Leymann terminą pradėjo panaudoti tyrinėdamas žmonių santykius darbovietėse. Jis įvardijo 45 puolimo būdus, kuriuos būdingiausius paminėjau pradžioje. Pirmasis tyrimas Lietuvoje atliktas prieš penkerius metus - ištirti vienos Kauno mokyklos mokytojų santykiai ir ryšys su jų sveikata. Analizuodama problemą nusprendžiau ištirti, kiek mobingas pasklidęs tiek biudžetinėse, tiek verslo įmonėse. 2008 metais atliktas žvalgomasis tyrimas parodė, jog problema aktuali ne tik viešajame, bet ir privačiajame sektoriuose.

 

Šiemet atliktas plataus masto tyrimas parodė, jog problema aktuali 22 veiklos sektoriuose - praktiškai beveik visose įmonėse. O ak tualiausia - mokyklose, medicinos, socialinio darbo įstaigose, informavimo ir leidybos įmonėse, įkalinimo įstaigose. Beje, apie 40 procentų pa tyrusiųjų mobingą - vyrai.

 

Kuo turi „juoda avis“ išsiskirti, kad prasidėtų gaujos puolimas?

 

Prisimenate, - mokykloje visi nemėgdavo moksliukų, stropuolių, sąžininguolių. Neduok Dieve, jeigu klasės auklėtojai kas nors prasitars apie bendraklasio padarytą šunybę ... Dažniausiai „juoda avis“ - mobingo auka - išsiskiria savo gabumais, žiniomis, atsidavimu organizacijai, savo darbo rezultatais. O juk tai reiškia, kad užkeli kartelę, kurią visi turės peršokti, nes šefas padidins reikala vimus. Pagaliau išsišokėliu gali tapti vien dėl to, kad paniekini neformalias tradicijas - nepadarai „prirašymo“, nedalyvauji kolektyvo baliukuose ar tiesiog nevagi, kaip vagia kiti. Tiesiog esi svetimas. Tai gąsdina, supykina kolegas, sukelia pavydą, konkurenciją ir prasideda užslėptas teroras, nes tikslas yra išėsti iš kolektyvo. Kaip jau minėjau, sunkiausia aukos padėtis būna, kai kolektyvo vadovas yra nuteikiamas prieš šį žmogų, o tai būna labai dažnai.

 

Kaip vadovas įtraukiamas į šį vyksmą?

 

Pirmiausiai vadovas irgi yra žmogus. Tarkime, didelėje organizacijoje aukščiausiojo lygio vadovas daugiau ar mažiau žino, kaip vyksta darbas padaliniuose, kokie darbo rezultatai, tačiau nežino visokiausių subtilybių. Juolab kad mobingo auka neina ir nesiskundžia jam. O juk dažnai vadovai turi savo šakalus - in¬formacijos atnešėjus, kuriais pasitiki ir kurie piktnaudžiauja tuo pasitikė jimu. Būtent tokiais keliais iškreipta informacija vadovą ir pasiekia. Tada jau net beviltiška aukai eiti aiškintis pas vadovą, nors tas ir suinteresuotas turėti gerus darbuotojus. Nepamirškime ir to, kad samdomi vadovai irgi dreba dėl savo darbo vietos. Mato, kad žmogus stengiasi, aišku, nori nu konkuruoti.

 

Kaip atskirti, kada yra eiliniai kolektyvo konfliktai, kada - mobingas?

 

Iš tikrųjų nėra paprasta. Paprastai laikomasi nuostatos, jog mobingu galima pavadinti tokį priekabiavimą, kai užpuldinėjimai pasireiškia ne rečiau kaip kartą per savaitę ir trunka ne trumpiau kaip pusmetį – metus, dvejus. Tiek, kiek žmogus ištveria. Bet kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai, todėl visų ant vieno kurpalio sumauti negalima. Dažniausiai pasireiškia žodine formą, gali pasigirsti reikšmingų krenkštelėjimų, švilptelėjimų. Taip pat – įvairūs gestai, mimikos, gali pamėgdžioti tavo kalbėseną, eiseną, gali slėpti darbinę informaciją ar pan. Žodžiu, arsenalas neribotas, o fizinių veiksmų imamasi retai – juk visi gali pastebėti ir pasmerkti, o auka gali nueiti į policiją. Vadovai privalėtų ne nusišalinti, o konfliktus spręsti vos jiems kilus, nes tik taip įmanoma išvengti sprogimo. Nes pradžioje negali žinoti, ar žmonės susipyko dėl to, kad neišsimiegojo ar bręsta rimta problema.

 

Kokio „sprogimo“?

 

Mobingo auka blogai jaučiasi tiek psichologiškai, tiek fiziškai: pašlyja santykiai su artimaisiais (vokiečių tyrimai rodo, kad dažnai ir šeimos išsiskiria). Vokiečių kalboje yra toks terminas, kuris verčiamas kaip „savęs atleidimas iš darbo“. Tai būsena, kai žmogus savyje nukerta bet kokius ryšius su darbu – atidirba savo valandas, tačiau yra visiškai abejingas, nerodo iniciatyvos, jokio kūrybiškumo. Tikrai ne vienas yra pajutęs, kad dėl santykių su kolegomis po savaitgalio ar atostogų labai nesinori eiti į darbą... Po to, kaip jau minėjau, prasideda depresija, įvairios ligos. Toks žmogaus kankinimas gali privesti prie savižudybės - žinome ir Šiauliuose tokių atvejų, kai dėl santykių darbe žmonės žudėsi. Kovoti yra labai sudėtinga, nes dažniausiai auka būna psichologiškai labai pažeidžiama, jautresnė, sąžiningesnė, todėl negali atsakyti tuo pačiu. Gerai, jei auka kreipiasi pagalbos į specialistus: psichoterapeutus, psichologus. Tačiau dažniausiai psichoterapeutai tik pasiūlo vaistų nuo depresijos - nesigilina į problemą, o mobingo konsultantų ar šioje srityje besispecializuojančių advokatų, kas populiaru Vakaruose, Lietuvoje išvis nėra.

 

Tai reikia suprasti, kad dėl mobingo nukenčia visos organizacijos darbo rezultatai?

 

Aišku, nukenčia visos organizacijos darbo rezultatai, ne tik aukos, kuri jau nebenori eiti į dar bą, o darbo metu nesusikaupia, tampa dirgli, žmogus praranda motyvaciją dirbti. Apie kokį pro duktyvumą ar kokybę tada galima kalbėti? Prieš kelerius metus Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, jog įmonės dėl mobingo per metus patiria nuo 15 000 iki 50 000 eurų nuostolius. Valstybės mastu (įskaitant negautas pajamas, iš mokėtas kompensacijas, teismų ir gydymo išlaidas) nuostoliai skai čiuojami milijardais. Dėl to Vokietijoje, Švedijoje, dar keliose Europos valstybėse darbuotojus nuo mobingo gina įstatymai. Dėl to negailima privačių ir valstybės išlaidų tyrimams, mokymams (Vakarų mokslininkai siūlo koučingą, superviziją, treningą, organizacijos vystymą ir t. t.). Mokomi ir šeimų nariai padėti mobingą patyrusiems artimiesiems, nes nuo to pagalba ir prasideda.

 

Sakykim, aukos vienaip ar kitaip atsikratyta. Bet ar yra garantijų, kad naujas darbuotojas netaps mobingo auka?

 

Jei vadovas nesigilina į mobingo priežastis, o moberis su gauja lieka nenubaustas, situacija gali pasikartoti ir atėjus naujam darbuotojui. Tyrimais neįrodyta, kad į kitą darbovietę išėjęs žmogus nepatirs to paties. Įdomu tai, kad 2009 metais Lietuvoje mano atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog mobingas populiariau¬sias tarp aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų. Žemesnį išsimokslinimą turintys darbuotojai tarpusavio santykius aiškinasi kitaip - apsikeikė, susimušė, o po to išlenkė taurelę ir susitaikė. Tarp vadinamųjų inteligentų viskas vyksta daug rafinuočiau, dėl to mobingas dažnai va dinamas klastingu sunaikinimu. Jei auka kažkuo pranašesnė už kolegas, tai koks yra moberis? Užsikompleksavusi, savimi nepasitikinti asmenybė, tačiau tai slepianti ir labai dažnai susikū rusi neblogą įvaizdį. Žmogus gali būti tikrai gabus, bet nepasitikėti savimi ir tai sunkiai išgyventi, frustruoti. Toks žmogus gali būti „nuoširdus draugas“, savotiškas autoritetas arba kompanijos siela, gelti iš už nugaros ar viešai ir piktai, žeminančiai išjuokti kolegas. Tikrai nepraleis progos pastebėti klaidą ir pasityčioti. Iš tiesų tas žmogus nepasitiki savimi ir labai bijo, kad kažkas ateis ir užims jo vietą.

 

Ir ką sužlugdęs auką laimi moberis? Karjerą?

 

Vargu ar karjerą, greičiau - tik pasitenkinimą Dar prieš septynerius metus vienas vokietis mobingo konsultantas, aiškindamas man mobingo sąvoką, pateikė pavyzdį. Kompiuteriais dirba daug vienodas pareigas užimančių žmonių, o kai vienas kolega trumpam pasišalina neįvedęs slaptažodžio, prie jo kompiuterio pribėga kitas kolega ir ištrina visą informaciją. Jis tiesiog sunaikina konkurentą. Tyrimai parodė, kad kas trečias respondentas yra tapęs mobingo auka. Tai kodėl apie šį reiškinį garsiai nekalbama, kodėl nieko nedaroma? Yra daug priežasčių. Mūsų tauta, ypač vyrai, daugybės problemų neigia, greičiausiai iš baimės ir gėdos. Juk smagu pasakyti, kad esi geras darbuotojas, kad tave darbe pripažįsta, o ne kad esi diskriminuo¬jamas. Juk pirmiausia kyla klausimas - kodėl terorizuoja būtent tave. Kita vertus mes, lietuviai, linkę būti kantrūs, nes mus visąlaik mokė, kad tokie privalome būti. Tačiau didžiausia problema - mes įstojome į Europos Sąjungą, o mentalitetas išliko giliai sovietinis. Mes nemokame skaičiuoti pinigų, kuriuos prarandame - tiek valstybė, tiek ir verslas. Pabandykite paaiškinti organizacijos vadovui, kad prastas klimatas darbo vietoje kenkia produktyvumui. Ypač jeigu šefas šiaip ne taip baigė vidurinę, užsidirbo, nusipirko diplomą... Vakariečiai pinigus moka skaičiuoti geriau už mus. Juk ir mobingo tyrimai prasidėjo dėl to, kad švedai prieš tris dešimtmečius susirūpino, kodėl darbingi, pensijos nesulaukę švedai pasitraukia iš darbo rinkos. Daktaro H. Leymann tyrimai parodė, kad vos ne kas ketvirtam dirbančiam švedui gresia mobingas. Valstybė priėmė įstatymus, įpareigojo įmones rūpintis darbuotojų santykiais, įdarbinti mobingo konsultantai, įsteigtos rea¬bilitacijos klinikos. Manau, jog Lietuvoje netrukus bus labai madinga kalbėti apie mobingą. Labai norėčiau, kad vadovai suprastų mobingo žalą, kad mobingas yra gero organizacijos klimato auglys, kurį reikia skubiai išpjauti, kol neprasidėjo jo metastazės. O kol kas apie mobingą žmonės kalba anonimiškai. Kai su sikūriau savo internetinį tinklalapį www.mobingas.lt. padariau skyrelį ,,Jūsų patirtis“ ir gaunu labai daug laiškų. Vis dėlto yra poreikis išsipasakoti.

 

Vardas  Straipsnio komentarų skaičius: 13
Tekstas
Security code
Apsaugos kodas
www.mobingas.lt
info@mobingas.lt
Jolita.Vveinhardt@gmail.com
mob. tel. +370 698 06 668

Kopijuojant ar kitaip atkuriant šiame puslapyje pateiktą informaciją privaloma nurodyti šaltinį.