Kaip diskriminavimas virsta mobingu

Skaityti komentarus (10)

 

mob_wom.jpg

 Vitalijos istorija

Jau pirmąją darbo savaitę 24-erių Vitalija (vardas pakeistas) pajuto tame pačiame skyriuje dirbančių kolegių atšiaurumą. Dėl vaikystėje persirgtos ligos mergina sunkiau orientavosi, darbus atlikdavo kruopščiai, tačiau tam prireikdavo daugiau laiko. Tad netruko patraukti smalsių kolegių dėmesį. Kuo ji serga ir kaip sugebėjo laimėti konkursą? Tai – pagrindinės bendradarbių svarstymų temos. Įėjus į kabinetą bendradarbės nutildavo, Vitalija matydavo ironiškus žvilgsnius, susižvalgymus, per kavos pertraukėles jos puodelis atsidurdavo atokiau nuo kitų, užkliūdavo „blogai” susegti dokumentai, ne vietoje padėtas daiktas ir kt. Kartą nugirdo kolegę „tikrai žinant”, kad ji yra psichiškai neįgali ir buvusi atleista iš ankstesnio darbo, nes pridarė nuostolių.

Buvo pats krizės įkarštis, todėl įstaigoje nuolat sklandė gandai apie etatų, atlyginimų  mažinimą. „Kodėl tai „žioplei“ moka tiek pat, kiek ir kitoms?“ „Mes auginame vaikus, tegul ji eina nemokamų atostogų“, „Geriau pati rašyk prašymą, kol neatleido“. Tai – dažnos bendradarbių replikos. Iniciatyva ypač išsiskyrė viena pagyvenusi kolegė, kurios privengdavo net ir skyriaus vedėja.

Pasikeitė ir vedėjos elgesys. Pakeltas, pašaipus tonas, vieši epitetai: „nemokša“, „stabdys“, „rakštis“, „tinginė“, užduotys, kurios visiškai nesusijusios su jos funkcijomis. Užgaulios replikos skambėdavo ir kolegų iš kitų skyrių akivaizdoje. Tai tapo padrąsinimu bendradarbėms.

Vakarais namuose – ašaros, raminantieji, migrenos priepuoliai. Sekmadieniais ir ryte – paniška baimė sutikti bendradarbes, išgirsti pajuokiančias replikas, išvysti piktus žvilgsnius, suklysti ir klausytis priekaištų, būti atleistai iš darbo. Tai tęsėsi beveik metus, kol pasiryžo išeiti iš darbo.

Bendradarbių sąmokslas

Vitalijos patirtyje – ko gero dažniausiai darbo aplinkoje pasitaikantys psichologinio terorizavimo metodai, kurie įvardijami mobingu, kai veiksmai kartojasi intensyviai ir trunka ilgą laiką (ne rečiau kaip du kartus per savaitę ir nuo 6 iki 18 mėnesių). Tai yra nerašytas bendradarbių (arba vadovo, pasitelkiant pavaldinius) sąmokslas, puolimas, sukeliantis dvasinį skausmą ir sveikatos sutrikimus, galintis psichologiškai palaužti ir stiprią asmenybę. Nepriklausomai nuo priežasčių, mobingu siekiama auką išvaryti iš organizacijos. Panašiai, kaip laukiniai gyvūnai išvaro iš būrio savo gentainį.

Darbe visuomet gali atsirasti iniciatorius: vadovas, besibaiminantis konkurencijos ar siekiantis neteisėtu būdu „išprašyti“ darbuotoją, nesąžiningai konkuruojantis bendradarbis ir t. t. Tai – neformalus lyderis, „piktasis genijus“, sugebantis sutelkti „gaują“, be kurios jis – niekas.

Pastebima, kad toks asmuo išsiskiria socialine kompetencija, kuri reikalinga manipuliuojant bendradarbiais ir vadovais. Skirtingai nei jų aukos, kurioms dažnai sunkiai sekasi spręsti konfliktines situacijas. Į tai turėtų atkreipti dėmesį vadovai, rengiant mokymus mobingo, konfliktų valdymo temomis.

Diskriminavimas darbuotojų ir darbo santykiuose

Diskriminavimą suprantame, kaip išskyrimą, nelygų vertinimą, nelygių sąlygų sudarymą, neteisingą elgesį, smurtą. Tai ir prietarai, ir stereotipai, ir stigmatizavimas, ir socialinė atskirtis, kelianti psichologinį skausmą. Visa tai būdinga ir mobingui, kurio auka tampama ne tik dėl fizinių, socialinių, kultūrinių, lytinių skirtumų, bet ir psichologinių savybių, moralinių vertybių, profesinių išskirtinumų ir kt. Kitaip tariant, patiriantieji mobingą, patiria diskriminaciją, tačiau patiriantys diskriminaciją ne visuomet patiria mobingą.

Nors mobingą galima vadinti diskriminavimu darbuotojų santykiuose, tai turi įtakos ir darbo santykiams, nes paprastai į puolimą stengiamasi įtraukti vadovą. Kai prieš auką nuteikiamas vadovas, tai dažniausiai baigiasi darbuotojo atleidimu iš darbo. Kaip įprasta Lietuvoje, darbuotojas priverčiamas prašymą atleisti iš darbo rašyti „savo noru“. Nors toks spaudimas gresia teisine atsakomybe, teisėsaugos institucijos, kaip rodo pavyzdžiai, neskuba pradėti ikiteisminius tyrimus.

Vilija nusprendė išeiti iš darbo pati, nors po to juto psichologines pasekmes, naujoje darbovietėje santykiai su bendradarbiais klostėsi sveikai. Tyrimai rodo, jog koks nors „aukos sindromas“ neegzistuoja, tačiau priekabiautojas elgesio modelio paprastai nekeičia. Tai labiau susiję su priekabiautojo asmenybe, darbo sąlygomis ir vadovavimo klaidomis.

doc. dr. Jolita Vveinhardt, VDU 

Skelbta: http://ivairove.lt/

Vardas  Straipsnio komentarų skaičius: 10
Tekstas
Security code
Apsaugos kodas
www.mobingas.lt
info@mobingas.lt
Jolita.Vveinhardt@gmail.com
mob. tel. +370 698 06 668

Kopijuojant ar kitaip atkuriant šiame puslapyje pateiktą informaciją privaloma nurodyti šaltinį.